Naujiena

Atliekų rūšiavimas turi ne tik aplinkosauginę, bet ir labai praktišką – finansinę pusę. Atliekų sudėties tyrimai rodo, kad dalis gyventojų vis dar nesigilina į paprastus rūšiavimo principus, todėl už atliekų tvarkymą tenka susimokėti antrą kartą, nors to būtų galima lengvai išvengti.
Tikrai nustebtumėte pamatę, kokiomis atliekomis pripildomi mišrių komunalinių atliekų konteineriai. Vilniaus regiono atliekų tvarkymo centras (VAATC) kiekvieną ketvirtį atlieka vadinamuosius atliekų morfologinius tyrimus, kurių metu nustatoma mišrių komunalinių atliekų sudėtis. Ar pabandysite atspėti, kokios atliekos kai kuriais 2025 metų laikotarpiais Vilniaus regiono mišrių atliekų sraute sudarė iki 40 proc. viso atliekų kiekio? Išduosime – pakuotės.

Neteisingas rūšiavimas kainuoja brangiai
Kone kiekvienas daiktas, kurį įsigyjame, turi pakuotę ir jos vieta – tikrai ne mišrių atliekų sraute. Tinkamai išrūšiavus pakuotes, atlaisvėtų vietos mišrių komunalinių atliekų konteineriuose, o gyventojams sumažėtų atliekų tvarkymo sąnaudos.
Galbūt ne visi žino, kad pakuočių, surenkamų atskiruose konteineriuose – plastiko, popieriaus, metalo ar stiklo – tvarkymas gyventojams papildomai nekainuoja. Už šią sistemą sumoka verslas – gamintojai ir importuotojai, kurie savo prekes tiekia Lietuvos rinkai. Kai dėl nežinojimo ar aplaidumo buityje panaudotos prekių pakuotės atsiduria mišrių atliekų konteineriuose, mes patys sau sukuriame papildomas išlaidas – už jų surinkimą ir sutvarkymą sumokame kaip už mišrias atliekas, nors jų pakuočių tvarkymas jau yra įskaičiuotas į prekės kainą. „Kitaip tariant, nerūšiuodami baudžiame ne aplinką – mes tiesiog antrą kartą mokame patys. Tad norint pamatyti reikšmingą pokytį, užtenka laikytis vienos taisyklės: visas pakuotes, į kurias yra supakuoti perkami daiktai, reikia išmesti atitinkamai į popieriaus, stiklo ar plastiko konteinerį“, – teigia VAATC vadovas Paulius Martinkus.

Dviejų žingsnių taisyklė rūšiuojant atliekas
VAATC užsakymu 2025 metų rudenį atliktas visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad dauguma gyventojų iš esmės palaiko rūšiavimo poreikį – du trečdaliai gyventojų sako, jog visada rūšiuoja atliekas. Tiesa, dėl žinių stokos ar baimės suklysti ne visi tą daro teisingai. Pavyzdžiui, stiklo pakuotės vis dar metamos į mišrių komunalinių atliekų konteinerį vien todėl, kad nėra švariai išplautos ar turi užklijuotas popierines etiketes, o traškučių pakuotės ar saldainių popierėliai mišrių komunalinių atliekų sraute atsiduria, nes šios pakuotės yra daugiasluoksnės – ne visi žino, kad jų vieta plastiko konteineryje.
Pats teisingiausias būdas nepasimesti rūšiuojant atliekas, vadovautis dviejų žingsnių taisykle: pirmiausia svarbu įvertinti, ar atlieka yra pakuotė – jei taip, jai ne vieta mišrių atliekų konteineryje; tuomet reikia nuspręsti, iš ko pakuotė pagaminta ir išmesti būtent jai skirtame konteineryje.
Popieriaus konteineris – į jį metamos visos popierinės bei kartoninės pakuotės. Popierius gali būti ir su lipnia juostele, tačiau popierines dėžutes reikėtų išlankstyti.
Plastiko konteineris – į jį metamos visos plastikinės pakuotės, tokios kaip buteliai, maisto pakuotės, dėžutės, indeliai, buitinių priemonių tara, maišeliai, plėvelė. Taip pat į jį metamos kombinuotos, daugiasluoksnės pakuotės – TetraPak, saldainių, traškučių ir kiti pakeliai. Prieš metant į konteinerį PET butelius patartina juos suspausti, kad jie užimtų kuo mažiaus vietos konteineryje. Reikėtų stengtis, kad pakuotės būtų kuo švaresnės, tačiau svarbiausia, kad jose nebūtų likę skysčių. Į šį konteinerį galima mesti ir visas kitas pakuotes, kurios nėra pagamintos iš popieriaus ar stiklo (pvz. metalinės ar aliumininės skardinės, medinės pakuotės ir pan.)
Stiklo konteineris – į jį metamos stiklinės pakuotės, tokios kaip buteliai, stiklainiai, taip pat stiklo pakuočių duženos bei atraižos. Pašalinamų pakuočių plauti nebūtina, nereikia nulupti ir etikečių, svarbu išpilti jose likusius skysčius.

Kur keliauja išrūšiuotos atliekos?
Iš atskirų popieriaus, plastiko, stiklo, mišrių komunalinių ar maisto atliekų konteinerių surinktos atliekos keliauja į perrūšiavimo įrenginius. Perdirbti tinkamos atliekos yra vežamos į perdirbimo gamyklas, kur atliekos vėl virsta gaminiais, o netinkamos panaudojamos energijai išgauti atliekas deginant. Ir čia skeptikai galėtų drąsiai klausti – o kam rūšiuoti, jeigu visos atliekos vis tiek nukeliaus į perrūšiavimo įrenginius? VAATC vadovo teigimu, šioje vietoje labai svarbu suprasti, kad užterštos atliekos tampa netinkamos pakartotiniam panaudojimui, ir priešingai – kuo geriau jos išrūšiuojamos pačių gyventojų, tuo daugiau jų įmanoma efektyviai perdirbti ar kitaip panaudoti antrą kartą. Be to, sudėtingesnis ir ilgesnis mišrių komunalinių atliekų antrinis perrūšiavimo procesas taip pat kainuoja brangiau.
Galiausiai gyventojai apmoka ne vien tvakrymo kaštus, bet ir transportavimo, t.y. vietoje to, kad už pakuočių transportavimą ir perdirbimą sumokėtų gamintojų/importuotojų organizacijos, šiuos kaštus patiria gyventojai. Kad atliekų tvarkymo sistema veikia, rodo per pastarąjį dešimtmetį įvykę reikšmingi pokyčiai: uždaryta šimtai aplinkai pavojingų senųjų sąvartynų, kurie šiandien yra virtę žaliuojančiomis pievomis ar kalneliais, o daugiau kaip 90 proc. visų atliekų perdirbama arba panaudojama energijai išgauti. Tokių rezultatų vargu ar būtų pavykę pasiekti, jei visos atliekos ir toliau būtų metamos į vieną krūvą.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/projektai/atlieku-kultura/del-sios-klaidos-uz-atlieku-tvarkyma-gyventojai-savanoriskai-susimoka-du-kartus-120205312